Vėdinimo sistemos energinio efektyvumo negalima apibūdinti vien šilumos atgavimo procentu. Galutinį energijos poreikį lemia šilumokaitis, ventiliatorių elektros sąnaudos, ortakių slėgio nuostoliai, oro srautų balansas, apsauga nuo užšalimo ir tai, ar vėdinimas pritaikomas prie realaus patalpų naudojimo.
Šilumos atgavimas ir ventiliatorių darbas
Šaltuoju sezonu šilumokaitis perduoda dalį iš patalpų šalinamo oro šilumos tiekiamam lauko orui. Tai mažina šildymo poreikį, tačiau oras vis tiek turi būti stumiamas per filtrus, šilumokaitį ir ortakius. Kuo didesnis sistemos pasipriešinimas, tuo daugiau elektros sunaudoja ventiliatoriai tam pačiam oro kiekiui palaikyti.
Trumpi, tinkamo skersmens ir sklandžiai įrengti ortakiai paprastai sukuria mažesnius nuostolius nei siaura, daug staigių posūkių turinti trasa. Projektuotojas turi apskaičiuoti ne tik nominalų įrenginio oro srautą, bet ir darbo tašką esant realiam išoriniam slėgiui.
Balansas ir poreikiu pagrįstas valdymas
Per mažas vėdinimas blogina oro kokybę, o nuolat per didelis – be reikalo didina šilumos ir elektros sąnaudas. Tinkamai paleista sistema subalansuojama matuojant oro kiekius difuzoriuose. Drėgmės ir CO2 jutikliai gali laikinai sustiprinti vėdinimą tada, kai patalpose padidėja apkrova, ir sumažinti iki saugaus bazinio lygio, kai žmonių nėra.
Užteršti filtrai kainuoja energiją
Filtrams užsiteršus didėja jų pasipriešinimas, gali mažėti oro srautas arba augti ventiliatorių galia. Todėl reguliarus filtrų keitimas, šilumokaičio švara ir neužblokuotos lauko grotelės yra energinio efektyvumo dalis. Tuo pačiu nereikėtų rinktis savavališkai retesnio filtro vien siekiant mažesnio pasipriešinimo – filtravimo klasė ir matmenys turi atitikti gamintojo reikalavimus.
Geriausias rezultatas gaunamas vertinant visą sistemą: tinkamai parinktą įrenginį, racionalų ortakių tinklą, profesionalų balansavimą ir vartotojui suprantamus režimus.
Redakciškai atnaujinta pagal ankstesnį Vallox Lietuva straipsnį.